Girion – akims, pavargusioms nuo vejos dykynių. Protams, suvokiantiems laukinės gamtos raidos grožį, vietinių rūšių prasmę. Ausims, pasiilgusioms lajų šnarenimo, žiogo čirpimo, genio kalenimo. 

Tikrai ne veja ir tujos. Lietuva plyti miškų zonoje ir jei ne žmogaus veikla, kone visą plotą dengtų medžiai ir krūmai  – tai verta įsisąmoninti ir energiją skirti procesų pažinimui bei eigos kuravimui, o ne nuolatinei kovai už svetimus standartus. 

Standartinio, tipiško grožio vaikymasis priveda prie neribotos intervencijos. Stengiantis maksimaliai kontroliuoti gamtą ir aplinką, prarandamas jos prigimtinis grožis – keistis, atsinaujinti, turtėti. 

Išlikti aplinkos dalimi, jos neniokojant – šio amžiaus iššūkis.